Virtualūs tėvai
Iš esmės - tai ne patys tėvai, o jų įvaizdis, gyvenantys mūsų pasąmonėje. Šioje vietoje, kaip ne keista, suveikia įpročio jėgos mechanizmas. Mes pripratome prie to, kaip su mumis elgėsi mūsų tėvai ir patys su savimi ėmėme elgtis lygiai taip pat.
Jei jie mus būtų vertinę, tai ir mes save vertintume, jei tėvai mus pastoviai „spaudė“, tai ir mes taip pat su savimi elgsimės.
Beje, mes visai nedegame noru sutikti su nuomone, jog esame nieko verti. Todėl mūsų pasąmonėje visą laiką vyksta kova tarp to, ką mums sako mūsų „virtualūs“ tėvai ir to, ką mes patys apie tai galvojame. Pasekmė - atsiranda tokia situacija: mes kažką darome ir esame visiškai patenkinti pasiektu rezultatu, bet staiga mus užvaldo mintis, jog pasiekti rezultatai nėra tokie jau ir geri, kad mes nepakankamai gerai susitvarkome su užduotimi ir neatitinkame „idealui“...
Kas mumyse tai sako? Kas gimdo šį neužtikrintumą?
Taip, tai mūsų virtualūs tėvai. Tėvams iš viso yra būdinga priimti viską, kas mums gerai sekasi, kaip savaime suprantamą, ir užaštrinti dėmesį į tai, kas mums nesiseka.
Suprantama, jie visa tai daro „mūsų pačių labui“. Stimuliuoja mus geresniam rezultatui, taip sakant.
Bet, su psichika visada viskas nėra paprasta. Tokia „stimuliacija“ arba įžeidžia vaiką arba skaudindama įteigia jam nepasitenkinimo savimi jausmą.
Dažniausiai, žinoma, atsitinka ir viena ir kita. Mums skaudu, kad tėvai nepastebi mūsų pasiekimų ir mato tik nesėkmes.
Vaikystėje vaikas negali suprasti, jog už „gerą“ galima ir nepagirti, o trūkumus, kadangi juos reikia taisyti, priešingai - reikia paskelbti. Panašų elgesį jis supranta kaip žeminantį, skaudinantį ir neteisingą.
Štai su tokiais jausmais, kurie vaikystėje tampa įprastais, mums ir reikės gyventi.
Su tuo reikia kovoti.
Kad išgyvendintume šį negatyvų įprotį, reikia suprasti tokio nepasitenkinimo savimi ir tuo ką tu darai prigimtį.
Žinoma, jei tėvai nebūtų su mumis griežti, jei nebūtų reikalavę to, ko reikalavo, tai greičiausiai mes nebūtume tokie, kokie dabar esame. Neskaitant daugybės šalutinių veiksnių, mes esame visai neblogai sulipdyti – mes daug ką mokame, daug kam esame gabūs, mes turime didelius asmeninius resursus. Galiausiai, priešpriešoje kartais gimsta visai neblogi dalykai :)
Svarbiausia nepalūžti, o toliau... toliau reikia dirbti su savimi, kad ištaisyti tos priešpriešos sukeltas deformacijas, ir išvyti pagaliau iš pasąmonės įprotį būti nepatenkintu savimi ir savo poelgiais.
Kad ir kaip būtų sunku, mes privalome atsisveikinti su savo virtualiais tėvais su skambančiais mumyse jų balsais. Mums visai nėra reikalo būti idealiais, tokiu būdu mes vis tiek negalėsime užsitarnauti meilės. Meilę užsitarnauti iš esmės neįmanoma.
Bet, svarbiausia, gal būt, ne tame.
Kai tavyje gyvena kažkoks idealas, kuriam tu, kaip tau atrodo, neatitinki, kitam žmogui tu esi ne vienas - jūs dviese. Tai kažkoks pastovus nepataikymas į patį save, neatitikimas pačiam sau. Tokį žmogų, kuris vis randasi nesutarimo su savimi ir susiskaldymo būsenoje, pamilti, švelniai kalbant, sunku. O, jeigu mūsų nemylės, tai vargu ar mes sugebėsime rasti jėgų būti patenkintais savimi ir savo gyvenimu.
Kitaip kalbant, savo virtualių tėvų dėka, mes atsidūrėme uždarame ir, be to, nuodėmingame, rate.
Iš vienos puses mes norime būti mylimais ir todėl bandome būti geresniais, nei esame iš tikrųjų, iš kitos pusės, kaip tik dėl šios priežasties mes negalime būti „geresniais“, nes vis esame nuėję tik maždaug pusę kelio lik to, kokiais, mūsų nuomone, mes turėtume tapti.
Ir, pagaliau, kaip tik todėl, kad mes esame ne vienas žmogus, o du (tas, kuris esame ir tas, kuriuo norime tapti) – nuo pat vaikystės laukiama meilė taip ir neateina...
Todėl, nieko kito nebelieka, kaip tik rasti savyje jėgų tiesiog priversti save išsivaduoti nuo tos tėvų globos, kuri, žinoma, dabar tokia jau nėra, bet iš įpratimo vis dar persekioja mus, mūsų ketinimus ir mūsų poelgius.
Mums nereikia įvertinimo. Tame, tiesa, mes turime žinoti savo kainą. Ne ta prasme, kad mums negalima nusipiginti, nusistatant kainą socialinių santykių prekyboje, o ta prasme, kad mes turime jausti pasitenkinimą tuo, ką darome, kaip tai darome ir, svarbiausia, kad mes, tai darome.
Virtualūs tėvai – jų įvaizdis, gyvenantis mumyse, jų žodžiai, atsiradę santykiuose su jais pojūčiai – svarbus dalykas, padėjęs mums tapti tokiais, kokie mes esame.
Bet mes jau peraugome šią konstrukciją, šarvai, kažkada mums uždėti, pasidarė mums ankšti. Mums reikia nusimesti šį lukštą, išsiristi jau iš savo kiaušinio, atsistoti ant savo kojų ir pradėti eiti savo keliu, jaučiant malonumą kiekvienu žingsniu, kiekvienu poelgiu ir veiksmu.
Tik toks pasitenkinimas gali išvaduoti mus nuo chroniško ir labai varginančio nepasitenkinimo savimi jausmo. Vaikiškas skausmas turi likti mūsų vaikystėje.
Perkelti jį į suaugusiųjų gyvenimą – neteisinga.
Tai netgi nesąžininga.
Gyvenimas tęsiasi, mes augame ir reikia i šmokti kruopščiai, atsargiai uždaryti duris į savo vaikystę - uždaryti, o ne užtrenkti...
(tęsinys netrukus)
VšĮ „Vijolina“ prezidentas