„Seksualinė nepriklausomybė“
Gal nebus smarkiai perdėta, jei pasakysime, kad pirmą kartą tikrą savo nepriklausomybę ir netgi kažkokį priešpastatymą tėvams mes pajutome savo lytinio brendimo metu. Kaip tik tuo metu mes ėmėme suprasti, jog tarp mūsų ir mūsų tėvų egzistuoja apčiuopiamas atotrūkis, o ne vien tik glaudus ryšys, kaip mes iki šiol galvojome.
Su mumis tada kažkas ėmė darytis ir būtent toje vietoje, kuri ankščiau mums atrodė „gėdinga“ ir su kuria bet kokie veiksmai taip pat buvo laikomi gėdingais.
Visa tai – „gėdingos“ vietos pojūtis ir „gėdos“ jausmas – dabar ėmė smarkiai prieštarauti mūsų lytiniam instinktui.
Bet kokie prieštaravimai sistemoje – tai konflikto taškas.
Ir štai – akivaizdus konfliktas: iš vienos pusės tėvai, kurie pildydami socialinį užsakymą, darė mus „padoriais žmonėmis“ su tuščiomis trumpikėmis; o iš kitos pusės mūsų seksualinis potraukis, vis augantis ir viliojantis vaiduokliškais malonumais.
Mumyse tada varžėsi du vienas kitam prieštaraujantys siekiai – noras išlikti švariais bei nedaryti nieko gėdingo ir noras patirti tai, kur gamta kviečia kiekvieną bręstantį organizmą.
Vienoje iš Franko Vedekindo pjesių jaunas herojus ištaria chrestomatišką frazę:
„Numirti nei karto nepažinus moters, tai tas pats, kaip būti Egipte ir nepamatyti piramidžių“.
Štai tos „piramidės“, tiesą sakant, savo laiku ir tapo mums „tiesos momentu“...
Vaikas visais būdais bando nuslėpti nuo tėvų savo brendimą, už kurį jam prieš juos tiesiog gėda. Bet, pati būtinybė slėpti, neparodyti savo susijaudinimo, savo noro neišvengiamai vedė prie dar didesnio atotrūkio tarp mūsų ir mūsų tėvų.
Beje, situacija tokia, kad vaikui absoliučiai tas pats, ką būtent mano apie seksualumą jo tėvai: liberalūs jie ar konservatyvūs, skatina jie vaiko augantį seksualumą ar priešingai – norėtų, kad jis „keliautų po Egiptą be ekskursijų“...
Bet kuriuo atveju, tėvai ir tabu seksualinėje sferoje vaiko sąmonėje yra neatsiejamai susiję. Tėvai – tai tie, kas skubėdami ir kažkaip pasimetę savo laiku stengėsi užmauti mums trumpikes, tai tie, kas kažkaip įsitempę atsakydavo į elementarius su lytine sfera susijusius klausimus, tai tie, kas įtarinėjo jį – vaiką – darant kažką „nešvaraus ir gėdingo“.
Bendrai paėmus, tėvai vaikui visada asocijuojasi su draudimu seksualumui.
Ir taip atsitinka ne todėl, kad visi tėvai yra konservatyvūs, o todėl, kad tėvai auklėja vaiką (toje sferoje tik jie) iš esmes atspindėdami ne savo nuomonę, o gimtosios visuomenės kultūros reikalavimus. Tėvai – tai ginklas kultūros rankose, ginklas, tarnaujantis visuomenei, siekiančiai apriboti ir numalšinti „patikėto“ jai vaiko seksualumą, netgi visai vaikišką jo susidomėjimą ta sritimi.
Bet, koks iš esmės skirtumas – savo valia ar spaudžiami visuomeninės nuomonės ir kultūros reikalavimų tėvai malšino mūsų seksualumą?
Taip, jokio skirtumo tame nėra. Todėl, kad nepriklausomai nuo priežasčių, mes jais šiame reikale daugiau nebepasitikime ir bijome, kad jie vėl, kaip kažkada, mus, apkaltins sugėdins, nubaus...
Ir ši baimė, net neįsisąmoninta, persikelia į mūsų seksualinę sferą.
Kai kas ima bijoti savo anonizmo pasekmių, kai kas venerinių susirgimų, kai kas nėštumo, kai kas impotencijos...
Tėvų pastangomis kažkada vaikystėje apgyvendintas mumyse nerimas šiuo klausimu, niekur nedingsta, jis tiesiog įgauna vis naujas ir naujas formas.
Seksualumas tapo tuo, ko mes gėdijamės. Kad ir kiek mes šioje sferoje būtume „pažengę“.
Ši sfera visada turės mūsų vaikystės atžymą, tiksliau netgi ne vaikystės, o tėvų išgąsčio, susijusio su mūsų seksualumu.
Kai kas prieš šitą savo gėda paauglystėje kovojo su didesniu entuziazmu, kai kas su mažesniu.
Kai kas daugiau slėpė savo seksualinį aktyvumą nuo tėvų, kai kas mažiau, bet tai - visada tik kiekybinis, o ne kokybinis skirtumas.
Taip jau atsitiko, kad mūsų tėvai buvo priversti (sąmoningai ar nesąmoningai) malšinti mūsų seksualumą. Ir, kada jis (seksualumas) subrendo, būtent su tėvais, o ne su visuomene ar visuomenine morale atsirado trintis ir prieštaravimai.
Vaikystėje tėvai mus mokė slėpti savo seksualumą ir viską, kas su juo susiję, o vėliau, kai mes ėmėme bręsti, būtent dėl to slaptumo mes ėmėme tolti nuo savo tėvų.
Tokiu būdu, mūsų seksualumas tapo savotišku barjeru tarp mūsų ir tėvų. Juk jie – tai tie, kuriais mes šiame reikale, švelniai kalbant, daugiau nebepasitikime. O, kadangi šis „reikalas“ yra nuo mūsų neatskiriamas, tai mes ėmėme neapsitikėti ir visais kitais mūsų santykiais su tėvais...
Beliko konstatuoti, jog nuo to, kaip šiuo aspektu tėvai elgiasi su savo vaikais, didele dalimi priklauso jų – mūsų vaikų - būsimo seksualinio ir ne tik seksualinio gyvenimo kokybė.
Kraštutiniu atveju, suformuoti šioje plotmėje kaltės jausmą – iš ties nieko nėra paprasčiau!
Už tat, koks gali gautis rezonansas...
Gyvenimas tęsiasi, mes augame ir reikia išmokti kruopščiai, atsargiai uždaryti duris į savo vaikystę - uždaryti, o ne užtrenkti...
(tęsinys netrukus)
VšĮ „Vijolina“ prezidentas