Priklausomybė
Tėvų ir vaikų santykiai nebūna paprasti. Skausmo, nesusipratimų, kančių ir abipusių įžeidimų juose daugiau nei pakankamai.
Tėvų klaidos virsta mūsų vidiniais konfliktais, psichologiniais kompleksais. Deja, taip yra ir tai nėra teisinga.
Gal kai kam pasirodys, kad mes kalbėsimės apie mūsų santykius su tėvais. Ne, mes kalbėsimės apie tai, kaip žmogui „sustyguoti“ santykius su pačiu savimi.
Kodėl tada pradėjome šneką nuo tėvų? Ogi todėl, kad būtent dėl to, kas tarp mūsų bei tėvų yra atsitikę, mes ir nesutariame patys su savimi, t.y. nešiojame savyje gilų psichologinį konfliktą.
Iš pirmo žvilgsnio toks teiginys gali pasirodyti kiek per griežtas („neturime mes jokių konfliktų!“). Bet, jei pažvelgtume atidžiau, kiekvienas iš mūsų juk kartais pajuntame kažkokį nesuvokiamą vidinį nerimą, neužtikrintumą, kenčiame nuo nepasitenkinimo savimi ir savo gyvenimu, kiekvienas iš mūsų lyg ir be priežasties kartais pajuntame kaltės jausmą – būname nepatenkinti ir savimi, ir savo poelgiais. Visa tai - ne kas kita, kaip gilaus vidinio psichologinio konflikto simptomai...
Žinoma, būtų neatsakinga galvoti, kad mūsų tėvai sąmoningai sudarė sąlygas tokiam konfliktui atsirasti. Bet, jis egzistuoja ir yra kaip tik minėtų santykių pasekmė.
Kita vertus – mūsų tėvai taip pat yra savų tėvų vaikai ir lygiai taip pat turi tokį patį gilų vidinį psichologinį konfliktą.
Jei tik tėvai galėtų nuo tos nelaimės kaip nors mus apsaugoti, kažkaip jai pasipriešinti, jie taip ir padarytų. Bet, taip neatsitinka, nes tėvai paprasčiausiai net neįtaria apie tokios problemos egzistavimą!
Beje, mažiausiai, ką tėvai turėtų žinoti, tai kaip išsilaisvinti nuo turimo psichologinio konflikto patiems...
Visi vaikai ir visi tėvai - skirtingi. Bet, visi jie yra tėvai ir visi jie yra vaikai. Ir tame jie patologiškai panašūs. Kitaip kalbant, tėvai gali būti kiek geresni ar blogesni, vaikai - kiek mažiau ar daugiau ypatingi, bet visi jie elgiasi kaip „tėvai“ ir kaip „vaikai“.
Visi mes esame savo tėvų vaikai, net tada, kai mums jau seniai ne „niolika“. Net tėvams išėjus Anapilin, mes vis tiek išliekame jų vaikais. Kad ir kiek beturėtumėme metų, mumyse (be mūsų pačių) vis tiek gyvena dar du žmonės – mūsų mama ir tėtis. Jie gyveno, gyvena ir gyvens mumyse iki pat mūsų gyvenimo kelio pabaigos: mes buvome, esame ir būsime „vaikais“.
Su jais, su tais iš esmės virtualiais personažais, mes ir turime rasti bendrą kalbą.
Realūs jų prototipai savo vaidmenis mūsų gyvenimuose didžiąja dalimi jau atliko...
Žmogus, žinoma, gali manyti, kaip minėjau, kad jokio vidinio konflikto jis su savo tėvais neturi ir niekada neturėjo. Bet, tokiu atveju, spręsti kažkokią konkrečią to žmogaus problemą dažnai yra beprasmiška – nematoma bambagyslė vis tiek tvirtai jį laikys.
Todėl, jei norime susitvarkyti su savo problemomis, geriausia pradėti nuo paties svarbiausio – gilaus vidinio psichologinio konflikto, kurį turime kiekvienas iš mūsų, jei, žinoma, esame savo tėvų vaikai, o ne išaugome mėgintuvėlyje ar kopūstų lauke.
Kai mes buvome dar visai maži, mes pažindavome ne aplinkinį pasaulį, o savo tėvus, kurie mums tą pasaulį atstodavo. Kada atėjo laikas nusivilti pasauliu, mes nusivylėme ne pasauliu, o jais – mūsų tėvais. Visas tolimesnis mūsų gyvenimas dažniausiai būna konstruojamas pagal formulę: surasti tą pasaulį, kurio netekome – t.y. surasti tuos savo tėvus, kurie mums buvo laime, ir juos savyje, ir savo laimę...
Biologiškai mes priklausome nuo tėvų iki 14-16 metų. Socialiai – dažnai ne vieną dešimtmetį.
O, psichologinė priklausomybė tęsiasi visą gyvenimą.
Nors nuo pat savo gimimo dienos esame priklausomi nuo tėvų, bet augant tai pradeda mus slėgti ir mes visaip bandome išsivaduoti. Kažkuriuo momentu mums netgi pradeda atrodyti, jog išsilaisvinome. Bet, tai tik iliuzija, todėl kad pats bandymas, pats noras įgyti psichologinę nepriklausomybę liudija apie tai, jog mes vis tik esame priklausomi.
Visas fokusas yra tame, jog mūsų priklausomybė nuo tėvų yra ne objektyvaus, o subjektyvaus charakterio, ir netgi visiškas našlaitis ne mažiau (o kartais ir daugiau) yra priklausomas nuo savo tėvų, kurių jis net neprisimena.
Priklausomybė neišvengiamai gimdo žmonėse dvi patologines tendencijas – arba pagundą naudotis priklausoma padėtimi to, kas nuo tavęs priklauso, arba, iš kitos pusės – siekimą manipuliuoti tuo, nuo kurio esi priklausomas.
Deja, tai visiškai natūralu – tokia priklausomybės taisyklė.
Ir gaunasi taip, jog tokie svarbūs mums santykiai virsta „virvės traukimo“ varžybomis...
Paprastai iš pradžių nugali tie, kas yra stipresni – tėvai, o vėliau tie, kurie tam turi daugiau laiko ... :)
Deja, ir vieni, ir kiti galiausiai atsiduria pralaimėjusiųjų padėtyje.
Jei tėvai suprastų, kad priklausomybė yra abipusė – tai, gal būt, jų vaikų gyvenimas susiklostytų kaip nors kitaip. Bet, tam tėvai turėtų matyti vaikuose partnerius, o ne šiaip savo atžalas.
Vaikai, deja, gerokai per vėlai tampa partneriais, o partneriais juos dar reikia ir išauklėti...
Susidaro lyg ir uždaras ratas, iš kurio, atrodo, visiškai neįmanoma ištrūkti.
Vaikų ir tėvų santykių problema yra gerokai platesnė ir rimtesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jei pažvelgtumėme atidžiau, tai galėtume pastebėti, kaip nepaprastai daug tėvai mums neperteikė, neišmokė, galėtume sužinoti, ko mes iš jų taip nesėkmingai laukėme ir ką vietoje to gavome. Mums taptų aiškiau, kokias savo problemas tėvai sprendžia mūsų (vaikų) sąskaita, suprastume, kodėl savo tėvams mes juntame tokius prieštaringus jausmus – mylime ir nekenčiame, gerbiame ir niekiname, nepaprastai trokštame, bet vis tiek atstumiame taip reikalingą jų pagalbą.
Visa tai turi savo paaiškinimus ir kol mes jų nerasime, vargu ar galėsime jaustis tikrai laimingais žmonėmis.
Visų mūsų psichologinių problemų, įvairiausių kompleksų šaknys paprastai slypi ankstyvoje vaikystėje: mažylio bėdose, sunkumuose, su kuriais jis susiduria, traumose, kurias jis patiria – kas dažniausiai palieka pakankamai gilius pėdsakus jo sieloje.
Gyvenimas tęsiasi, mes augame ir reikia išmokti kruopščiai, atsargiai uždaryti duris į savo vaikystę - uždaryti, o ne užtrenkti...
(tęsinys netrukus)
VšĮ „Vijolina“ prezidentas