Mano tėtis turėjo tėtį...
Sūnus motinai - tai vyriškis, kuris niekada jos neišduos.
Tipiniai sūnaus ir tėvo santykiai – visada nepaprastas buvo reikalas. Tėvas žiūri į sūnų, kaip į paveldėtoją, kaip į savo giminės ir savo reikalo ir tradicijų tęsėją pačia plačiąja prasme. Iš čia atsiranda tėvo lūkesčiai ir reikalavimai savo sūnui. Kiekvienas tėvas turi savo viziją, koks turėtų būti jo sūnus. Iš vienos pusės jis turi sėkmingai tęsti tėvo tradicijas, iš kitos pusės - santykiuose su tėvu jis neturi pretenduoti į lyderius.
Tame yra konfliktas ir prieštaravimas: jei sūnus susitvarko su tradicijų puoselėjimu puikiai, tai jis tampa geresniu už tėvą, kas pastarojo visai nedžiugina. Jei sūnus nesusitvarko su patikėta jam funkcija, tai jis netampa pirmuoju (ir geresniu už tėvą), bet tokiu atveju jis nepatenkina ir tėvo lūkesčių, apie ką pastarasis nepasikuklina sūnui pranešti. Sūnui belieka šį nepasitenkinimą persikelti sau, į savo vidų, į pasąmonę.
Tėvui gana sunku suprasti, jog jo sūnus - tai visai kitas ir savarankiškas žmogus, kad jo netgi psichika organizuota visiškai kitaip, ir asmeninių savybių jis turi pakankamai – savo interesai, savo supratimas, savo nuomonė. Prie viso to, iš vienos pusės sūnui reikia tėvo palaikymo ir pagalbos, kas visiškai natūralu, o iš kitos pusės – sūnus nori būti lyderiu, nes, kaip ir jo tėvas, jis turi hierarchinį instinktą. Panašumai akivaizdūs: ir sūnus, ir tėvas vienas kitam reikalingi, bet tuo pat metu abu svajoja apie lyderystę. Taip kad, konfliktas beveik neišvengiamas, jis tiesiog užprogramuotas pačių santykių struktūroje.
Šioje vietoje scenoje pasirodo motina, kuriai gana svetimos tėvo svajos apie tradicijų tęstinumą, iš vienos pusės, o iš kitos pusės, ji, kaip moteris, yra suinteresuota, kad jos sūnui „su lyderyste būtų viskas gerai“. Ji skatina berniuką nepriklausomai nuo to, kokioje srityje yra jo interesai, kaip sūnus įsivaizduoja tėvo tradicijų tąsą ir ar iš viso apie tai galvoja.
Sūnus, žinoma, neatsisako motinos palaikymo, bet konfliktas su tėvu nuo to tik paaštrėja. Sūnus ima suprasti, jog tėvas nėra visur absoliučiai teisus, o tėvas supranta, kad kuo toliau, tuo mažiau jo yra klausoma.
Nors, gali būti taip, jog motinos santykiai su sūnumi taip pat nėra patys geriausi. Gal būt ji yra iš esmės nusivylusi vyrais, kaip tokiais. Gal būt jai atrodo, kad vyrai iš viso turi būti kažkokie nežemiški padarai, na, bent jau be tų trūkumų, kurie būdingi vyrams. Suprantama, tokio moters požiūrio į „stipriąją žmonijos pusę“ priežastys yra sąlygotas jos santykių su savo tėvu. Bet, duotu momentu jokie „kodėl“ neturi reikšmės. Svarbu yra tik tai, kad tokia motina savotiškai demonstruoja nepasitenkinimą savo vaiku. Berniukas tokiu atveju atsiduria tarp dviejų frontų, kur kiekvienas šūvis reiškia tik vieną: „Tu – nepakankamai geras“, „Tu ne pirmas ir ne geriausias“, „Tu tik šiaip sau, o gal ir dar blogiau“.
Bet kuriuo atveju, motinos santykiai su sūnumi įtakoja jo santykius su tėvu, ir ne pačiu geriausiu būdu. Tos įtakos rezultatas – nepasitenkinimo savimi jausmas. Berniukas ima kurti savyje idealą, kurio esmė – „Būk pirmas!“, „Būk nugalėtojas!“, „Įrodyk visiems, ko esi vertas!“. Hierarchinis instinktas paaštrėja, kova su tėvais (pirmiausia su tėvu) pasidaro „kietesnė“, o nepasitenkinimo savimi ir savo pasiekimais jausmas - vis didesnis ir gilesnis. Finale turime užbaigtą neurotiką su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis – gelbėkitės, kas galite!
Problema ir pergyvenimas dėl problemos – toli gražu ne tas pats.
Jei iškyla kokia nors užduotis, tai geriausia būtų ateiti į protą ir tą užduotį spręsti. O, tiesiog pergyventi nieko nedarant – visiškai beprasmis ir nenaudingas užsiėmimas – nei protui, nei širdžiai, taip sakant...
Mergaitės santykiai su savo tėvu yra ne tokie dramatiški, kaip berniuko. Didžiąja dalimi tai lemia mergaičių savybė ne taip ryškiai demonstruoti savo negatyvų požiūrį į aplinkinius. Berniukai – kovotojai iš prigimties, todėl konfliktai, kuriuos jie pradeda ir į kuriuos įsivelia, yra kur kas labiau pastebimi.
Mergaičių problemos dažniausiai kur kas giliau paslėptos, pasąmonėje ir net pačių mergaičių kartais nėra įsisąmonintos.
Moterims reikia dėmesio, kaip oro – kas visiškai natūralu. O, dėmesio, jei jis malonus – nebūna per daug. Be to, šeimoje veikia proporcijos taisyklė – kuo daugiau joje moterų ir kuo mažiau vyrų, tuo mažesnė vyriško dėmesio dalis tenka vienai moteriai. Susidaro taip vaidinama situacija „ribotų resursų“, už kuriuos, kaip žinia, visada prasideda kova. Jei prosenelė aršiai kovojo su senele, o senelė su mama – tai dukra jaus nepasitenkinimą šioje srityje, net jeigu dėmesio iš vyriškosios žmonijos pusės ji sulauktų daugiau negu pakankamai.
Žinoma, konkuruoti su dukra tokiuose klausimuose, kaip kuri iš jų gražesnė, kuri daugiau mylima ar kuri nusipelnė didesnio dėmesio, kažkaip nepatogu. O, viską, ką daryti mums nepatogu, mes bandome daryti iš pasalų, nepastebimai netgi patiems sau. Štai kodėl moteriškoje draugijoje kova dėl lyderio pozicijų nepatyrusiai akiai nėra taip aiškiai matoma.
Mama užgožia ir spaudžia savo dukterį pati to nepastebėdama. Mama pavydi savo dukrai dažniausiai pati nesuprasdama, kad ji taip daro. Lytinė konkurencija tarp moterų yra ženkliai aukštesnė, nei tarp vyrų. Neatsitiktinai vyrai apdainuoja vyrišką draugystę, jie iš tiesų sugeba draugauti iki mirties. O, su moteriška draugyste paprastai viskas būna gerai tik iki tol, kol nepasirodo vyriškis, galintis tapti nesantaikos obuoliu.
Jei santykiuose tarp tėvo ir sūnaus iš pradžių spaudimas jaučiamas tik iš tėvo pusės (sūnus įsijungia į šią sistemą tik po to, kai įsitikina, kad laukti palaikymo iš tėvo pusės yra beprasmiška), tai santykiuose tarp motinos ir dukros situaciją apsunkina tai, jog dukra konkuruoja su motina dėl tėvo dėmesio ir meilės, lygiai taip pat, kaip dėl bet kurio kito vyriškio. Klasikinė schema – dalgis į akmenį, žiežirbos ir gaisras...
Daugelis mergaičių pakankamai greitai supranta, kad jų kova už vyrų dėmesį nėra nepavojinga ir imasi priemonių, kad visus įtikintų priešingai: jos sako, kad niekada netekės, kad moterims vyrai nereikalingi ir pan. Kitos jaunos damos – priešingai, visaip bando ištrūkti iš po motiniško preso ir nuo pat paauglystės „priskaldo malkų“, norėdamos motinoms įrodyti, jog yra visiškai nuo jų nepriklausomos ir gali viską pasiekti pačios.
Trečios – kompensuojasi tuo, kad ima draugauti su berniukais, pamėgdžioti juos, elgtis kaip berniukai. Toks elgesys leidžia mergaitėms realizuoti savo hierarchinį instinktą apeinant tiesioginę konfrontaciją su motina.
Čia reikėtų įvertinti, kad mergaitė dar nežino ir nesupranta, kas yra „gražu“, kas „negražu“ estetine prasme, ji nemoka „teisingai“ elgtis, deramai savęs pateikti. Motinoms tas jų „kampuotumas“ yra geriausias išeities taškas begalinėms atakoms: „Tu neteisingai rengiesi!“ „Kur tu matei tokį spalvų derinį?!“ „Tu atrodai siaubingai!“ „Šitas papuošalas tau visai netinka!“ „Su tavo figūra to tiesiog negalima nešioti!“ „Tokioms siauroms akims šis tušas netinka!“ „Nustok taip elgtis, į tave tiesiog nemalonu žiūrėti!“
Galimybių pažeminti mergaitę motina turi pakankamai. Ir nesunku pastebėti, jog ją šitaip elgtis taip pat verčia būtent hierarchinis instinktas.
Tuo metu mergaitė įsisavina ne tiek estetikos abėcėlę, kiek pergyvena spaudimą ir patiria psichologines traumas. Ji, pasirodo, nepakankamai graži, nepakankamai patraukli, gal kiek per stora, negražiomis kojomis ar veido bruožais...
Beje, grožiu reikalas, žinoma, neapsiriboja. Motinos užgožia savo dukras pačiais įvairiausiais būdais. Jos sako, pavyzdžiui, kad niekas jų nemylės, niekas neims į žmonas, kad jos nieko gyvenime nepasieks, kad nesugebės baigti mokslų ir gauti darbą, kad visą gyvenimą sėdės vyrui ant sprando ir t.t. ir pan.
„Kad tik tave ištekinti!“ sušunka jausmų protrūkio metu motina, teatrališkai užlauždama rankas, o mergaitė tuo metu potekstėje skaito „Nėra jokios šansų, kad kas nors tave paims. Vienintelė viltis koks nors durnelis. Suprantama, kad vesti tokią, gali tik visiškas idiotas“.
Klasikinis hierarchinio instinkto pavyzdys – „Tu niekur netinki! Tu niekas, o aš – viskas“!
Mamos dažnai įtikinėja savo dukras, jog pastarosios būtent joms turi būti dėkingos už savo laimę. Bet, niekada nepripažįsta, kad už daugelį savo nelaimių dukros taip pat mamoms turėtų būti skolingos...
Sąmonės lygmeniu viskas, ką motinos daro su dukroms, yra daroma, „kad joms būtų geriau“. Hierarchinio instinkto žaidimai paprastai yra paslėpti netgi nuo pačių žaidėjų akių.
Kita vertus, motina iš dalies yra teisi: jaunai mergaitei, apie gyvenimą ir jo taisykles yra žinoma dar labai nedaug. Tačiau, klausimas ne tame – teisi motina ar ne, klausimas tame, kaip jaučiasi tuo momentu mergaitė – puikiai, ar niekam nereikalinga. Patikėjus pastaruoju – būsimai moteriai bus neįsivaizduojamai sunku nugalėti savo baimes, savo nepasitikėjimą, o svarbiausia – pajusti pasitenkinimą tuo, ką ji daro ir ko siekia. Visame kame ją persekios motinos įvaizdis, kuris ir toliau šnibždės jai į ausį nemalonius ir žeminančius dalykus.
Tėvo vaidmuo šioje pjesėje – daugiau dekoracijos, nei aktyviai veikiančio asmens. Iš vienos pusės, jis kur kas palankiau nusiteikęs dukros atžvilgiu – jam patinka viskas, ką ji bepadarytų ar pasakytų; iš kitos pusės, pats faktas, kad jis vedė jos motiną, lyg ir liudija – „ tavo motina geresnė, atleisk“. Ir štai, kada mergaitės klausia, už ko tu tekėsi, kai užaugsi, ji nesusimąstydama atsako – „Už tėčio!“ ir girdi atsakymą: „Ne, mergaite, taip tau neišeis. Tavo tėtis jau turi žmoną – tavo mamą!“. Kas tuo metu darosi mergaitės sieloje, sunku pasakyti, bet, kad nieko gero, tai tikrai.
Dukters ir motinos santykiai smarkiai paaštrėja, jei tėvai išsiskiria. Mergaitės, kurios paprastai daug artimesnės tėvui, nei motinai, daug sunkiau išgyvena tėvų skyrybas – juk jos išsiskiria su tėvu, kuris joms yra brangus. Su berniukais ta prasme paprasčiau – jie dažniau palaiko motinos pusę, todėl skyrybų atveju tarp jo ir motinos paprastai nebūna konfliktų ir nesusipratimų.
Tuo tarpu su mergaitėmis viskas kitaip. Jei tėvas joms brangus, o dažniausiai taip ir yra, ir jei jos tėvą myli labiau, nei motiną, tai tėvų skyrybos mergaitėms yra tikra katastrofa. Motinos jaučia, kad dukros yra ne jų pusėje ir tai, žinoma, negali jų džiuginti. Tokiu atveju dukros ir mamos priešprieša sustiprėja, nors sąmoningai jos to ir nesuvokia.
Mergaitės auklėjamos jausdamos spaudimą iš motinų pusės – stipresnių, labiau savimi pasitikinčių ir daugiau gyvenime „apsitrynusių“. Tokiomis sąlygomis mergaičių hierarchinis instinktas turi mažai šansų normaliai ir harmoningai vystytis.
Berniukų hierarchinis instinktas, kad ir sutinka pasipriešinimą, iš esmės yra skatinamas.
Su mergaitėmis taip neatsitinka – jų hierarchinio instinkto pasireiškimai ne tik sutinka didžiulį suaugusiųjų pasipriešinimą, bet ir visapusišką pasmerkimą. Su tokiu sudarkytų hierarchiniu instinktu jaunos moterys ir išeina į savarankišką gyvenimą...
Gyvenimas tęsiasi, mes augame ir reikia išmokti kruopščiai, atsargiai uždaryti duris į savo vaikystę - uždaryti, o ne užtrenkti...
(tęsinys netrukus)
VšĮ „Vijolina“ prezidentas