„Aš noriu būti tuo, kas užkasa kitus“
Virtualioje hierarchijoje tėvai turi mokėti užleisti „aukštesnę“ vietą vaikui, bet turi tai padaryti ne nueidami nuo scenos, ne praleisdami vaiką į priekį (nes bet kuriam mažyliui lyderis ir autoritetas yra reikalingas), o kildami aukštyn, tapdami vis sudėtingesnėmis, gerbtinomis ir autoritetingomis figūromis.
Ar dažnai šitaip elgdavosi mūsų tėvai?
Anaiptol. Kur kas dažniau jie su malonumu nusileisdavo iki mūsų lygio, įsiveldavo į ginčus ir rietenas, kas tik dar labiau mus traumuodavo.
Kai berniukas sako: „Kodėl aš negaliu grubiai elgtis su tėvu, jei jis mane įžeidinėja?!“ – tai jau nelaimės signalas, o ne mažylio kvailystės. Juk tokia frazė vienareikšmiškai liudija, kad vaikas nepriima ir nebejaučia tėvo autoriteto. Tėvas juk, net jei jis ir turi kai kurių trūkumų, vis dėl to yra „vadas“! Ir, jei mažametis sūnus to nejaučia, neįsisąmonina, tai reiškia kad sūnaus hierarchinis instinktas bus deformuotas.
Praėjus kuriam laikui, kariuomenės vado įsakymus toks žmogus priims kaip įžeidimą, dėstytojų reikalavimus institute – kaip nepagrįstus, viršininko nurodymus darbe – kaip nepateisinamus. Tai yra, visuose šituose atvejuose, nesugebėdamas atitikti savo faktinės vietos socialinėje hierarchijoje, žmogus bus traumuojamas ir visą laiką jaus nepasitenkinimą.
Ar pavyks jam surasti tokį socialinį vaidmenį, kuriame jaustųsi komfortiškai? Vargu.
Analogiška situacija ir su mergaitėmis.
Jei mergaitei tėvas nėra autoritetas, o mama taip pat neverta pagarbos, jei ji bando su jais konkuruoti ir lygintis jėgomis, tada ir tolimesniame savo gyvenime tokia mergaitė elgsis lyg virvės traukimo varžybose. Ji ims „galynėtis“ ir su savo sutuoktiniu (pastarasis jos akyse amžinai bus „nepatenkinamas“). Ji jaus „priespaudą“ tiek darbe, tiek namuose, tiek bet kokioje kitoje situacijoje. Atrodys, jog visi privalo ją vertinti daugiau, nei šiuo metu vertina, elgtis geriau, nei dabar elgiamasi, rodyti jai didesnį dėmesį, nei yra rodoma...
Bendrai paėmus, tame nėra nieko baisaus ir neteisingo, bet tik tokiu atveju, jei į tą problemą žiūrime iš šono. Bet, jeigu pažiūrėsime atidžiau į dvasinę būseną, kuri lydi vaikus, praėjusius tokią nepagarbos autoritetams ir patologinio siekimo visur būti lyderiu mokyklą, tai pamatysime, jog šie vaikai nejaučia pasitenkinimo gyvenimu. Jie negali ir nemoka tenkintis tuo, ką turi. Niekada.
Tai tiesus kelias į chronišką nepasitenkinimą – įsisąmonintą ir išgyventą. Greičiausiai jie taps kovotojais, kurie kovoja ne todėl, kad jiems yra ką pasakyti ir už ką pakovoti, o todėl, kad jų amžinas lozungas – „Aš kaunuosi todėl, kad kaunuosi!“
Individualus hierarchinio instinkto lygis yra determinuotas genetiškai. Kai kuriuose vaikuose jis išreikštas daugiau, kai kuriuose mažiau. Jei su hierarchinio instinkto reikalais vaikui, švelniai kalbant, „viskas yra gerai“, tai galima manyti, jog jo laukia didelė ir šviesi ateitis – jis veršis į „viršų“ ir, gal būt, daug ko pasieks. Bet tik tuo atveju, jei jo hierarchinis instinktas vaikystėje iš tėvų pusės nebuvo per didelio ir nepateisinamo spaudimo ženkliai deformuotas.
Varžytuvės tarp tėvų ir vaikų – tai kelias į mažylio neurotinio charakterio formavimą. Viskas baigiasi, geriausiu atveju, chronišku ir patologišku vaiko nepasitenkinimu savo pasiekimais, pačiu savimi ir visu savo gyvenimu.
„Aš noriu tapti duobkasiu“ – pasakė man vienas keturmetis berniukas, - „aš noriu būti tuo, kas užkasa kitus“
Alfred Adler
Vaikų pasipriešinimas tėvams gana dažnai įgauna patologines ir iškreiptas formas. Vaikai priešinasi tėvų spaudimui ir valdžiai kaip tik gali – visomis prieinamomis jiems priemonėmis. Dažnai jie demonstruoja nepaklusnumą ir netgi atvirą agresiją. Augdami jie vis labiau jaučia tėvų valdžios neteisingumą. Pastarieji, žinoma, yra kur kas stipresni ir turi savo arsenale įvairių svertų – nuo emocinio šantažo iki finansinio aprūpinimo. Bet, pats panašių priemonių panaudojimo prieš vaiką faktas tik dar kartą parodo – tėvų autoritetas yra akivaizdžiai per silpnas, todėl „maištas laive“ galimas ir yra pateisinamas. Žibalo į ugnį įpilti tokiais atvejais gali bet kokia smulkmena.
Kas gali nutikti su vaiku ateityje, koks žmogus iš jo gali išaugti, jei jau dabar, savo vaikystėje, jis tvirtai įsisąmonina, kad jo nuomonė niekam neturi jokios reikšmės, kad jis neturi teisės būti išgirstu, kad virš jo visada yra tas, kuris nusprendžia, ką ir kaip jis turi daryti.
Mažyliui toli gražu ne visada užtenka jėgų kovoti už lyderio pozicijas, už teisę išsakyti savo norus ir pageidavimus. Kitaip kalbant, toli gražu ne visi vaikai socialiniuose santykiuose turi įgimtą poreikį lipti tais virtualiais hierarchiniais laiptais.
Kažkuriuo momentu mažylis iš viso gali nuspręsti, jog paklusti, klausyti ir su viskuo sutikti yra kur kas lengviau.
Vėliau toks vaikas ir gyvenime laikysis analogiškos taktikos - jis taps priklausomu, lengvai valdomu ir nesugebančiu pasipriešinti neigiamai įtakai. Iš jo visi reikalaus prisiimti atsakomybę, būti ryžtingu, tikėsis, jog jis bandys kažko gyvenime pasiekti... o, šis tik lauks, kol jam kas nors duos komandą, ką reikia daryti. Tačiau, netgi gautas nurodymas, geriausiu atveju, bus išpildytas tik „Nuo – iki“.
Taip pasisukus reikalams, sėkmė, žinoma, bus nepasiekiamu dalyku.
O, jei palankiomis aplinkybėmis toks žmogus ką nors atsitiktinai ir pasiektų, tai vis tiek nesugebėtų nei išlaikyti, nei išvystyti, nei padauginti savo pergalės ar tiesiog pasinaudoti jos vaisiais. Taip atsitiktų todėl, kad jo psichologijoje paprasčiausiai nėra pergalės skonio patirties. Maža to, nėra net noro tą skonį pajusti...
Neįtikėtina, bet tokie žmonės sugeba išgyventi nepasitenkinimą net laimėdami! Pergalė juos gąsdina, sukelia įtampą, baimę ir norą viską mesti, kad galėtų pasileisti kiek kojos neša, beje, į visas keturias puses iš karto. Toks pasyvumas, iniciatyvos neturėjimas, paprasčiau kalbant - charakterio silpnumas – susiformuoja dar vaikystėje. Tėvai neišmokė mažylio kovoti, neišmokė nugalėti, o pasitenkino tuo, kad jis „tyliai“ ir „paklusniai“ užima tą vietą, kurią užima.
Yra dar ir trečias vaiko hierarchinio instinkto formavimosi ir kristalizacijos variantas, kurį sąlyginai būtų galima charakterizuoti kaip – „Kirvis į akmenį“. Mažylis tokiu atveju turi pakankamai ambicijų ir jėgų, kad priešintųsi savo tėvams, kad kovotų už save ir savo vietą virtualioje socialinėje hierarchijoje, tačiau, ir jo tėvai paprastai turi pakankamai stipriai išvystytą tokį patį psichologinį bruožą. Deja, vietoje to, kad nukreipti jį kūrybiniai veiklai už šeimos ribų, tėvai ima žaisti su vaiku žaidimą – „Kas pirmas, kas geresnis?“
Taip prasideda „lygių“ varžovų rungtynės už „pirmą vietą“.
Apskritai kalbant, ganėtinai keistai atrodo, kada tėvai (tai reikia pabrėžti – tėvai) stoja į konkurencinę kovą su savo vaiku. Bet, taip atsitinka ir, deja, pakankamai dažnai. Mažylis siekia socialiai augti, bando išsiskirti, parodyti save. Tiesa, vaikai ne visada tai daro pačiomis sėkmingiausiomis formomis...
O, tėvai tuo metu net nebando įvilkti savo vaiko veiksmus į kažkokią socialiai priimtiną formą, apsiribodami tik malšinimais, žiauriomis bausmėmis, tiesiogine gąsdinančia agresija ir grubumu.
Kokį rezultatą tokiu auklėjimu mes turėtume pasiekti?
Po nesėkmingų pastangų įveikti tėvų jėgą ir valdžią, vaikas kažkuriuo momentu gali tiesiog užsisklęsti savyje, nusprendęs, jog šiame mūšyje nėra jokių šansų laimėti. O, jei nėra šansų, vadinasi, net bandyti neverta...
Iš tokių vaikų išauga neįsivaizduojamai baisūs pesimistai, kurie ne tik patys viską mato juodomis spalvomis, bet ir visiems kitiems perša tą spalvą. Paaugęs toks vaikas netikės jokia veikla, piršto nepajudins, kad pasiektų sėkmę. Jam bet kokios pastangos atrodys pasmerkto žlugimui.
Kalbame ne apie paprastas žmogiškosios natūros silpnybes. Kalbame apie žmones, kurie apibudinami, kaip turintys „stiprų neigiamą užtaisą“ arba „daug negatyvo“.
Asmenys su tokiu charakteriu paprastai yra sunkūs, uždari, nemokantys atjausti ir psichologiškai palaikyti. Tai tokie subjektai, apie kuriuos sakoma: „šiurkštus“, „bejausmis“, „amžinai nepatenkintas“.
O, iš tikrųjų, jie yra tik patologinių santykių šeimoje rezultatas, kada vaikui nebuvo leidžiama parodyti jo charakterio stiprumo, kada niekas nepalaikydavo jo kovotojo natūros ir nenukreipdavo reikiama konstruktyvia linkme, o tik nusodindavo, statydavo į vietą, užgniauždavo, malšindavo ir bausdavo...
Vaikas turi judėti, ir, kad jis veržiasi į priekį, į viršų, į „valdžią“ – tai yra labai gerai. Jam tereikia teisingai nurodyti, kur tas „viršus“ ir pranešti jo vaikiškai sąmonei, jog „valdžia“ – tai visai nebūtinai tik priemonė priversti kitą paklusti. Tai daugiau galimybė jam – tam kitam – padėti, pačiam nepasijuntant nei vergu, nei išmaldos davėju.
Bet, aukščiau minėtais atvejais, vaikas panašiais pamokymais nebuvo lepinamas, todėl tik užsisklendžia savyje ir iš esmės pats save žudo...
Gyvenimas tęsiasi, mes augame ir reikia išmokti kruopščiai, atsargiai uždaryti duris į savo vaikystę - uždaryti, o ne užtrenkti...
(tęsinys netrukus)
VšĮ „Vijolina“ prezidentas