Apribojantys įsitikinimai
Ne per seniausiai teko girdėti vieną istoriją: Dailiųjų karpinių būrelyje užklasinės veiklos pedagogei teko sugaišti net penkis mėnesius, kol viena mergaitė ryžosi pabandyti savo rankomis padaryti karpinį. Iki tol ji ištardavo tik vieną frazę: „Aš to nedarysiu. Man tikrai neišeis. Aš žinau. Reikia padaryti taip, kad būtų gražu. O aš padarysiu bjauriai“.
Visus tuos penkis mėnesius prie mergaitės buvo bandoma prieiti „iš visų pusių“. Bet už ją NIEKO nebuvo daroma. Mokytoja jai vis kartodavo, kad ji labai mėgsta visokias bjaurastis ir kad mergaitė būtinai tai turi padaryti. Įtikinėjo, kad mergaitė tikrai gali iškirpti dailų ratą. Kad tas ratukas, kuris jai gavosi kaip kvadratukas, būtent ir yra pats tikriausias ratukas.
Žodžiu, kiekvieną užsiėmimą vykdavo tikra kova. Ir kiekvieną kartą negalėdavai atsistebėti, kaip giliai ir stipriai mergaitei buvo „įkaltas“ įsitikinimas, kad:
-
viską reikia padaryti tik aukščiausiu lygiu
-
jai taip niekada nesigaus
-
suklysti ji neturi teisės.
Iš kur gi „auga“ tokių mūsų įsitikinimų kojos?
Be jokios abejonės, įsitikinimų pagrindus pakloja tie, kas mus auklėja. Daugumoje atveju – tai tėvai. Patys pirmieji įsitikinimai – patys stipriausi. Jie formuojasi vaikystėje.
Tokie įsitikinimai vadinami baziniais. Vaikas sukuria juos be apmąstymų. Atsiranda jie jausmų pagrindu ir vaiko yra besąlygiškai priimami dar iki jam pradedant kalbėti.
Sulaukus trijų–keturių metų, susiformuoja visi baziniai įsitikinimai.
Iki dvylikos metų vaikas juos tik papildo.
Jaunuoliškame amžiuje įsitikinimai apauga mintimis, kurios suteikia baziniams įsitikinimams realybės bruožus.
Kaip tai vyksta?
Kaip jau minėjau, baziniai vaiko įsitikinimai formuojasi tada, kai vaikas dar nemoka net kalbėti.
Tačiau jis labai tiksliai ir jautriai suvokia intonacijas, kūno judesius, kvapus ir garsus. Jei mama švelniai jį glaudžia prie savęs, tai jis supranta lygiai taip pat, kaip kad girdėtų žodžius „Aš myliu tave“.
Be to, baziniai įsitikinimai gali formuotis ir kaip mechaninis suaugusiųjų elgesio kopijavimas: kad pasiekti savo norų išsipildymo, vaikas daro tą patį, kaip kad bendraudami elgiasi tarpusavyje jo tėvai.
Kada vaikas ima suprasti kalbą, skirti žodžius, tėvai jam suteikia medžiagos įsitikinimų formavimui tiesioginiais pranešimais. Pvz., „Nebūk vaikas!“, „Dideli berniukai neverkia“, „Tu jau per didelis, kad...“ ir pan.
Pranešimas „Nebūk vaikas!“ vaiko sąmonėje paprastai pavirsta įsitikinimu „Negalima džiaugtis“...
Visais tokio įsitikinimo atvejais, augdamas žmogus negali elgtis laisvai (dažniausiai jie būna labai susikaustę), negali sau leisti būti kūrybiški, nejaukiai jaučiasi situacijose, susijusiose su pasilinksminimais ir malonumais.
Pasitaiko atvejai, kai vaikas pakankamai sulaukia dėmesio ir meilės iš tėvų tik sirgdamas. Tada susiformuoja įsitikinimas – „Nebūk sveikas“.
Arba, tėvai nieko neleidžia vaikui daryti savarankiškai, t.y. negali pripažinti vaiko nepriklausomybės. Tokiu atveju suformuojamas priklausomybės poreikis. Augdamas žmogus nežino, ką jam daryti. Jis nuolat jaučia, kad ką bepadarytų, tai bus niekam nereikalinga. Tapdamas priklausomu toks žmogus nedaro nieko, kad nuo tos priklausomybės išsivaduotų.
Jei vaikas yra dažnai tėvų apgaudinėjamas, įžeidinėjamas, juo yra naudojamasi savo tikslams – suformuojamas įsitikinimas „Nebūk artimas“. Vienatvė – taip pat labai svarbi prielaida priklausomybei atsirasti.
Jei tėvai slepia savo jausmus, tai toks pranešimas vaiko yra išverčiamas į „Nejausk“. Užaugęs toks žmogus dažnai vienus jausmus sau leidžia, kitus draudžia. Tai gali peraugti į nuostatą „teisingai kažką jausti, bet to neparodyti“.
Baziniai įsitikinimai paslėpti labai giliai ir sąmonės paprastai nėra suvokiami. Bet, jie nulemia visų veiksmų galutinį rezultatą. O, rezultatas dažniausiai būna įsitikinimo patvirtinimas gyvenimu.
Gilūs baziniai įsitikinimai nulemia gyvenimo planą. Visi vėlesni poelgiai yra projektuojami pagal šį planą ir nukreipti į tai, kad jie (poelgiai) atitiktų pagrindiniams įsitikinimams.
Na, pavyzdžiui, turime bazinį įsitikinimą „Aš geras berniukas“, kuris buvo įdiegtas tėvų.
Jis lemia tokius žmogaus veiksmus, kurie patvirtintų, kad jis – geras. Be to, žmogus iš anksto žino, kad jis yra geras, todėl jam viskas būtent taip ir gaunasi.
Priešingas įsitikinimas – „Aš nevertas būti geru berniuku“, lemia tai, kad žmogus visą savo gyvenimą paskiria tam, kad įrodyti pačiam sau, jog jis nėra blogas, t.y. nuginčyti savo įsitikinimą, kurį greičiausiai taip pat įskiepijo tėvai.
Arba, žmogus elgiasi taip, kad sužlugdytų visus gerai pradėtus savo darbus ir tuo pačiam sau patvirtintų, jog jis geru būti nėra vertas.
Iš esmės – įsitikinimų egzistavimas savaime nėra blogis. Blogai yra tada, kai įsitikinimai apriboja galimybes, atima iš žmogaus pasirinkimo laisvę.
Naudingas įsitikinimas – instrumentas, kurį žmogus naudoja esant reikalui.
Apribojantis įsitikinimas daro žmogų savo vergu, pavirsdamas iš instrumento šeimininku.
Apribojantys įsitikinimai – yra tai, kas atitrūkę nuo aplinkybių, pakelta į absoliučios tiesos rangą ir niekada netikrinama, ar ji tikrai atitinka tikrovę.
Nors apribojantys įsitikinimai patys savaime yra nematerialūs, neapčiuopiami, bet jų poveikio realybei pasekmės yra materialios. Jie valdo žmogų iš gilumos, slapta. Tame ir yra jų galybė.
Kada žmogus ima išsivaduoti iš ligos gniaužtų, priklausoma jo dalis pristato labai daug visokių klastingų spąstų. Vieni iš jų - apribojantys įsitikinimai. Kad ir kiek žmogus bandytų išsivaduoti iš priklausomybių, kol jis neišsivaduos nuo jos šerdies - apribojančių įsitikinimų, jis niekaip negalės pasiekti realių rezultatų.
Pats klastingiausias apribojantis įsitikinimas, matyt, yra tas, kurį žmogus nesusimąstydamas ir nebandydamas patikrinti laiko absoliučia tiesa.
Kitas apribojančių įsitikinimų tipas - tai tokie įsitikinimai, kurių nesilaikymas lyg ir turėtų neišvengiamai privesti prie nepageidaujamų pasekmių.
Pvz., įsitikinimas „Aš negaliu išsigydyti nuo priklausomybės“. Jis aiškiai apriboja žmogaus elgesį. Kaip argumentą, patvirtinantį šį įsitikinimą, žmogus paprastai pateikia maždaug tokį samprotavimą: „Kažkada bandžiau nuo to išsivaduoti, bet nieko nesigavo“...
Arba įsitikinimas „Aš privalau elgtis taip ir taip“. Jis taip pat apriboja žmogaus elgesį tam tikrose rėmuose, kurie toli gražu ne visur žmogui yra tinkami.
Apribojantys įsitikinimai – ne visada yra priklausomybės ženklas. Praktiškai visi mes nešiojamės juos savyje, o daugelis vienaip ar kitaip patiriame įvairių nepatogumų, kuriuos tie įsitikinimai sąlygoja. Mes juk privalome gyventi taip, kad tuos įsitikinimus atitiktume J.
Ne visi įsitinimai atrodo liguisti ar nevykę.
Priešingai – savo šeimininkams jie kartais atrodo išminties viršūnė. Kai kuriuos įsitikinimus žmonės demonstruoja atvirai, eikvoja savo jėgas metų metais, o kartais ir visą savo gyvenimą, tam, kad tos idėjos būtų priimtos.
Kai kurie įsitikinimai yra kruopščiai slepiami.
Bet, dauguma iš jų randasi už suvokimo ribų. Žmogus nesupranta, kad veikia jiems ir vardan jų.
Tiesa, priklausomas žmogus gali išmokti kur kas geriau aptikti apribojančius įsitikinimus ir išsivaduoti nuo jų, ko negalima pasakyti apie tuos asmenis, kuriems apribojantys įsitikinimai neatnešė akivaizdžiai apčiuopiamos žalos.
Kaip gi aptikti apribojančius įsitikinimus?
Kaip visada, gana paprastai.
Pvz., suraskite kokią nors taisyklę, kurios Jūs visada laikotės nesusimąstydamas. Ši taisyklė atsirado seniai ir pakeitė būtinybę svarstyti, analizuoti situaciją, dalyvauti joje.
Tai štai - ši taisyklė ir bus Jūsų apribojantis įsitikinimas J.
Tai yra tai, kas beveik neįsisąmoninama, neapgalvojama, naudojama kaip neginčijama tiesa, kaip gyvenimo įstatymas.
Žmogus yra taip tvirtai įsitikinęs, kad šis apribojimas yra akivaizdi tiesa, kad jis jos net nebando analizuoti...
Štai taip, nejučia palietėme pamatinius, labai svarbius ir žmogaus gyvenimo kokybę ženkliai įtakojančius dalykus, kurių šaknys, kaip matome, yra tolimoje vaikystėje.
Kaip tik todėl vaikystė - yra toks svarbus žmogaus gyvenimo tarpsnis.
Kaip tik todėl tokia didžiulė yra tėvų atsakomybė už tai, koks bus visas tolimesnis jų vaikų gyvenimas - su kokiais sunkumais jie susidurs ir kaip jiems seksis tuos sunkumus įveikti.
Kaip tik todėl toks nepaprastai svarbus yra vaikų priešmokyklinis ir mokyklinis ugdymas, kam valstybinės institucijos kol kas beveik neskiria dėmesio.
Kaip tik todėl mes - Vestuvių planavimo ir renginių organizavimo kompanijos “Vijolina“ darbuotojai, nuo 1997 metų pagal išgales stengiamės šią spragą užpildyti įvairiose savo studijose ir kursuose, o per vasarą - Vaikų dienos stovykloje „Vasarėlė“.
Kviečiame apsilankyti!
Vytas Kokšta
SmagiosVestuvės.lt
NetradicinėsKelionės.lt
Apribojantys įsitikinimai
-
viską reikia padaryti tik aukščiausiu lygiu
-
jai taip niekada nesigaus
-
suklysti ji neturi teisės.
Iš kur gi „auga“ tokių mūsų įsitikinimų kojos?
Be jokios abejonės, įsitikinimų pagrindus pakloja tie, kas mus auklėja. Daugumoje atveju – tai tėvai. Patys pirmieji įsitikinimai – patys stipriausi. Jie formuojasi vaikystėje.
Tokie įsitikinimai vadinami baziniais. Vaikas sukuria juos be apmąstymų. Atsiranda jie jausmų pagrindu ir vaiko yra besąlygiškai priimami dar iki jam pradedant kalbėti.
Sulaukus trijų–keturių metų, susiformuoja visi baziniai įsitikinimai.
Iki dvylikos metų vaikas juos tik papildo.
Jaunuoliškame amžiuje įsitikinimai apauga mintimis, kurios suteikia baziniams įsitikinimams realybės bruožus.
Kaip tai vyksta?
Kaip jau minėjau, baziniai vaiko įsitikinimai formuojasi tada, kai vaikas dar nemoka net kalbėti.
Tačiau jis labai tiksliai ir jautriai suvokia intonacijas, kūno judesius, kvapus ir garsus. Jei mama švelniai jį glaudžia prie savęs, tai jis supranta lygiai taip pat, kaip kad girdėtų žodžius „Aš myliu tave“.
Be to, baziniai įsitikinimai gali formuotis ir kaip mechaninis suaugusiųjų elgesio kopijavimas: kad pasiekti savo norų išsipildymo, vaikas daro tą patį, kaip kad bendraudami elgiasi tarpusavyje jo tėvai.
Kada vaikas ima suprasti kalbą, skirti žodžius, tėvai jam suteikia medžiagos įsitikinimų formavimui tiesioginiais pranešimais. Pvz., „Nebūk vaikas!“, „Dideli berniukai neverkia“, „Tu jau per didelis, kad...“ ir pan.
Pranešimas „Nebūk vaikas!“ vaiko sąmonėje paprastai pavirsta įsitikinimu „Negalima džiaugtis“...
Visais tokio įsitikinimo atvejais, augdamas žmogus negali elgtis laisvai (dažniausiai jie būna labai susikaustę), negali sau leisti būti kūrybiški, nejaukiai jaučiasi situacijose, susijusiose su pasilinksminimais ir malonumais.
Pasitaiko atvejai, kai vaikas pakankamai sulaukia dėmesio ir meilės iš tėvų tik sirgdamas. Tada susiformuoja įsitikinimas – „Nebūk sveikas“.
Arba, tėvai nieko neleidžia vaikui daryti savarankiškai, t.y. negali pripažinti vaiko nepriklausomybės. Tokiu atveju suformuojamas priklausomybės poreikis. Augdamas žmogus nežino, ką jam daryti. Jis nuolat jaučia, kad ką bepadarytų, tai bus niekam nereikalinga. Tapdamas priklausomu toks žmogus nedaro nieko, kad nuo tos priklausomybės išsivaduotų.
Jei vaikas yra dažnai tėvų apgaudinėjamas, įžeidinėjamas, juo yra naudojamasi savo tikslams – suformuojamas įsitikinimas „Nebūk artimas“. Vienatvė – taip pat labai svarbi prielaida priklausomybei atsirasti.
Jei tėvai slepia savo jausmus, tai toks pranešimas vaiko yra išverčiamas į „Nejausk“. Užaugęs toks žmogus dažnai vienus jausmus sau leidžia, kitus draudžia. Tai gali peraugti į nuostatą „teisingai kažką jausti, bet to neparodyti“.
Baziniai įsitikinimai paslėpti labai giliai ir sąmonės paprastai nėra suvokiami. Bet, jie nulemia visų veiksmų galutinį rezultatą. O, rezultatas dažniausiai būna įsitikinimo patvirtinimas gyvenimu.
Gilūs baziniai įsitikinimai nulemia gyvenimo planą. Visi vėlesni poelgiai yra projektuojami pagal šį planą ir nukreipti į tai, kad jie (poelgiai) atitiktų pagrindiniams įsitikinimams.
Na, pavyzdžiui, turime bazinį įsitikinimą „Aš geras berniukas“, kuris buvo įdiegtas tėvų.
Jis lemia tokius žmogaus veiksmus, kurie patvirtintų, kad jis – geras. Be to, žmogus iš anksto žino, kad jis yra geras, todėl jam viskas būtent taip ir gaunasi.
Priešingas įsitikinimas – „Aš nevertas būti geru berniuku“, lemia tai, kad žmogus visą savo gyvenimą paskiria tam, kad įrodyti pačiam sau, jog jis nėra blogas, t.y. nuginčyti savo įsitikinimą, kurį greičiausiai taip pat įskiepijo tėvai.
Arba, žmogus elgiasi taip, kad sužlugdytų visus gerai pradėtus savo darbus ir tuo pačiam sau patvirtintų, jog jis geru būti nėra vertas.
Iš esmės – įsitikinimų egzistavimas savaime nėra blogis. Blogai yra tada, kai įsitikinimai apriboja galimybes, atima iš žmogaus pasirinkimo laisvę.
Naudingas įsitikinimas – instrumentas, kurį žmogus naudoja esant reikalui.
Apribojantis įsitikinimas daro žmogų savo vergu, pavirsdamas iš instrumento šeimininku.
Apribojantys įsitikinimai – yra tai, kas atitrūkę nuo aplinkybių, pakelta į absoliučios tiesos rangą ir niekada netikrinama, ar ji tikrai atitinka tikrovę.
Nors apribojantys įsitikinimai patys savaime yra nematerialūs, neapčiuopiami, bet jų poveikio realybei pasekmės yra materialios. Jie valdo žmogų iš gilumos, slapta. Tame ir yra jų galybė.
Kada žmogus ima išsivaduoti iš ligos gniaužtų, priklausoma jo dalis pristato labai daug visokių klastingų spąstų. Vieni iš jų - apribojantys įsitikinimai. Kad ir kiek žmogus bandytų išsivaduoti iš priklausomybių, kol jis neišsivaduos nuo jos šerdies - apribojančių įsitikinimų, jis niekaip negalės pasiekti realių rezultatų.
Pats klastingiausias apribojantis įsitikinimas, matyt, yra tas, kurį žmogus nesusimąstydamas ir nebandydamas patikrinti laiko absoliučia tiesa.
Kitas apribojančių įsitikinimų tipas - tai tokie įsitikinimai, kurių nesilaikymas lyg ir turėtų neišvengiamai privesti prie nepageidaujamų pasekmių.
Pvz., įsitikinimas „Aš negaliu išsigydyti nuo priklausomybės“. Jis aiškiai apriboja žmogaus elgesį. Kaip argumentą, patvirtinantį šį įsitikinimą, žmogus paprastai pateikia maždaug tokį samprotavimą: „Kažkada bandžiau nuo to išsivaduoti, bet nieko nesigavo“...
Arba įsitikinimas „Aš privalau elgtis taip ir taip“. Jis taip pat apriboja žmogaus elgesį tam tikrose rėmuose, kurie toli gražu ne visur žmogui yra tinkami.
Apribojantys įsitikinimai – ne visada yra priklausomybės ženklas. Praktiškai visi mes nešiojamės juos savyje, o daugelis vienaip ar kitaip patiriame įvairių nepatogumų, kuriuos tie įsitikinimai sąlygoja. Mes juk privalome gyventi taip, kad tuos įsitikinimus atitiktume J.
Ne visi įsitinimai atrodo liguisti ar nevykę.
Priešingai – savo šeimininkams jie kartais atrodo išminties viršūnė. Kai kuriuos įsitikinimus žmonės demonstruoja atvirai, eikvoja savo jėgas metų metais, o kartais ir visą savo gyvenimą, tam, kad tos idėjos būtų priimtos.
Kai kurie įsitikinimai yra kruopščiai slepiami.
Bet, dauguma iš jų randasi už suvokimo ribų. Žmogus nesupranta, kad veikia jiems ir vardan jų.
Tiesa, priklausomas žmogus gali išmokti kur kas geriau aptikti apribojančius įsitikinimus ir išsivaduoti nuo jų, ko negalima pasakyti apie tuos asmenis, kuriems apribojantys įsitikinimai neatnešė akivaizdžiai apčiuopiamos žalos.
Kaip gi aptikti apribojančius įsitikinimus?
Kaip visada, gana paprastai.
Pvz., suraskite kokią nors taisyklę, kurios Jūs visada laikotės nesusimąstydamas. Ši taisyklė atsirado seniai ir pakeitė būtinybę svarstyti, analizuoti situaciją, dalyvauti joje.
Tai štai - ši taisyklė ir bus Jūsų apribojantis įsitikinimas J.
Tai yra tai, kas beveik neįsisąmoninama, neapgalvojama, naudojama kaip neginčijama tiesa, kaip gyvenimo įstatymas.
Žmogus yra taip tvirtai įsitikinęs, kad šis apribojimas yra akivaizdi tiesa, kad jis jos net nebando analizuoti...
Štai taip, nejučia palietėme pamatinius, labai svarbius ir žmogaus gyvenimo kokybę ženkliai įtakojančius dalykus, kurių šaknys, kaip matome, yra tolimoje vaikystėje.
Kaip tik todėl vaikystė - yra toks svarbus žmogaus gyvenimo tarpsnis.
Kaip tik todėl tokia didžiulė yra tėvų atsakomybė už tai, koks bus visas tolimesnis jų vaikų gyvenimas - su kokiais sunkumais jie susidurs ir kaip jiems seksis tuos sunkumus įveikti.
Kaip tik todėl toks nepaprastai svarbus yra vaikų priešmokyklinis ir mokyklinis ugdymas, kam valstybinės institucijos kol kas beveik neskiria dėmesio.
Kaip tik todėl mes - Vestuvių planavimo ir renginių organizavimo kompanijos “Vijolina“ darbuotojai, nuo 1997 metų pagal išgales stengiamės šią spragą užpildyti įvairiose savo studijose ir kursuose, o per vasarą - Vaikų dienos stovykloje „Vasarėlė“.
Kviečiame apsilankyti!